Kaip dėstyti apie Holokaustą mokyklose

Nėra nei vieno „teisingo“ metodo, kaip dėstyti kurį nors dalyką mokykloje, ir nėra jokios idealios metodikos, tinkančios visiems mokytojams ir mokiniams. Čia yra siūlomos gairės ir patarimai mokytojams, kuriais jie gali pasinaudoti kurdami individualias mokymo programas, atsižvelgdami į individualius mokinių poreikius. Šios metodinės gairės yra sudarytos remiantis daugelio institucijų, dėstančių Holokausto temą, patirtimi.

Švietimas apie Holokaustą per paskutiniuosius trejus dešimtmečius ženkliai pakito; šis dokumentas atspindi  besitęsiančius  pokyčius  ir  pažangą  švietime  apie  Holokaustą  ir  nepretenduoja  tapti galutinėmis gairėmis šioje srityje.

Santrauka

  • Holokausto  tema  gali  būti  sėkmingai  dėstoma  mokiniams:  nebijokite  imtis  šio  dalyko dėstymo;
  • Paaiškinkite Holokausto apibrėžimą;
  • Mokymuisi ir dėstymui sukurkite teigiamą atmosferą;
  • Suasmeninkite istoriją, statistinius duomenis papildydami asmeninėmis žmonių istorijomis;
  • Pamokose naudokite Holokausto liudininkų prisiminimus – taip istoriją paversdami „tikra“, „realia“;
  • Plačiai nušvieskite Holokausto įvykius;
  • Būkite itin dėmesingi ir tikslūs vartodami žodžius, to paties reikalaukite ir iš savo mokinių;
  • Darykite tikslią takoskyrą tarp Holokausto istorijos ir to, ko galima pasimokyti iš istorijos;
  • Venkite tiesmukiškų ir paprastų atsakymų į problemiškus klausimus;
  • Suteikite mokiniams galimybę naudotis pirminiais istorijos šaltiniais;
  • Mokiniai turi žinoti, kad daugelis Holokausto įrodymų pateikta Holokausto vykdytojų, nusikaltėlių;
  • Padrąsinkite savo mokinius kritiškai analizuoti skirtingas Holokausto interpretacijas;
  • Tinkamai atrinkite rašytinę ir vaizdinę medžiagą, nenaudokite šiurpių vaizdinių, norėdami paskatinti mokinius domėtis Holokaustu;
  • Venkite lyginti vienos kurios nors žmonių grupės skausmą su kita;
  • Leiskite savo mokiniams tyrinėti įvairias aukų pasipriešinimo naciams formas ir būdus;
  • Venkite kalbėti apie žydus išimtinai tik Holokausto kontekste;
  • Pabrėžkite, kad Holokaustas nebuvo neišvengiamas;
  • Nesistenkite nusikaltėlių apibūdinti kaip „nežmogiškų monstrų“;
  • Būkite dėmesingi darydami takoskyrą tarp nusikaltėlių praeityje ir šių dienų pasaulyje;
  • Skatinkite savo mokinius domėtis savo krašto, regiono, šalies ir pasaulio istorija;
  • Paraginkite savo mokinius dalyvauti įvairiuose istoriniuose minėjimuose ir juos aptarkite;
  • Pasirinkite tinkamus mokymo metodus, vengdami simuliacijos metodo, kuris skatina mokinius susitapatinti su nusikaltėliais arba su aukomis;
  • Venkite praeities neigimo legitimacijos;
  • Žinokite apie visų mokymo priemonių, įskaitant ir internetą, galimybes ir apribojimus;
  • Skirkite istorinius ir vienalaikius įvykius, venkite ne istorinių palyginimų;
  • Būkite dėmesingi savo mokinių susidomėjimui.

 

Švietimas apie Holokaustą gali būti kuo puikiausiai dėstomas mokiniams

Daugelis mokytojų nenoriai ima dėstyti apie Holokaustą, kadangi susiduria su begale problemų. Vieni jų nežino, kaip perteikti tokios tragedijos dydį, ribas, iki kurių galėjo nusiristi žmonija, kiti nežino, kaip tai dėstyti mokiniams, jų netraumuojant, nežino apie galimą mokinių reakciją į dėstomą dalyką, treti neįsivaizduoja, kaip elgtis susidūrus su „netinkamu“ elgesiu klasėje: prunkštimu, pašaipomis ar antisemitinėmis bei rasistinėmis nuotaikomis.

Mūsų patarimas būtų toks: nebijokite imtis šio dalyko dėstymo, nepaisant to, kad tai gali bauginti, tačiau ilgalaikė dėstančiųjų apie Holokaustą patirtis parodė, jog švietimas apie Holokaustą gali būti kuo puikiausiai dėstomas mokiniams ir gali turėti labai teigiamų rezultatų.

Holokausto apibrėžimas

Švietimas  apie  Holokaustą  visų   pirma  turi  prasidėti  nuo  aiškaus  „Holokausto“  termino apibrėžimo. Daugelis mokytojų Holokausto bei Holokausto aukų terminus vartoja gana plačiai, taip apibūdindami visas nuo nacių persekiojimo nukentėjusias aukas. Tuo tarpu daugelis istorikų vartoja tikslesnį „Holokausto“ apibrėžimą. (žr. „Ką dėstyti“ gaires).

Mokiniai turi žinoti, jog daugeliui žmonių terminas „Holokaustas“ yra problemiškas. Holokaustas – visiška auka – grynai teologinis terminas. Paraidžiui jis reiškia visišką aukos sudeginimą, tačiau teologine prasme turi sudegti ne žmogus, o tai, kas trukdo žmoguje apsigyventi Dievo dvasiai, kas trukdo  į  jo  gyvenimą  ateiti  Dievo  valiai.  Naudojant  sąvoką  „Galutinis  sprendimas“  reikia akcentuoti, jog tai pačių nusikaltėlių vartotas terminas. Sąvoka „genocidas“ nurodo į nacių rasinę pasaulio koncepciją. Daugelis yra linkę vartoti hebrajišką žodį „Shoah“ reiškiantį „katastrofą“, kadangi jis neturi religinio atspalvio, būdingo „Holokausto” apibrėžimui.

Teigiamos mokymuisi ir dėstymui atmosferos sukūrimas

Švietimas apie Holokaustą susiduria su begale prielaidų, kurias jauni žmonės turi susidarę apie visuomenę, jos sanklodą, progresą, civilizacijas ir žmogišką elgseną. Mokiniai gali turėti gynybinę reakciją, būti neigiamai nusistatę ar paprasčiausiai visiškai nenorėti gilintis į nacių okupacijos ar Holokausto  laikotarpį  istorijoje.  Tam,  kad  švietimas  apie  Holokaustą  būtų  kuo  puikiausiai dėstomas mokiniams, būtina sukurti kupiną pasitikėjimo bei teigiamą mokymuisi ir dėstymui atmosferą. Tokioje saugioje atmosferoje mokiniai galėtų laisvai dalintis savo pamąstymais ir pastebėjimais, baimėmis, idėjomis, nuomonėmis bei nuogąstavimais, jie būtų skatinami uždavinėti problemiškus klausimus, turėdami pakankamai laiko apmąstyti ir įsisąmoninti.

Mokymas turi būti nukreiptas į mokinį. Mokytojo vaidmuo tokiame dėstyme turėtų būti patariamasis – mokiniai turėtų būti skatinami patys gilintis į mokymosi procesą, kadangi istorija nėra tik žinių sankloda, kuri mokytojo perduodama mokiniams, ji tarsi atradimų kupina kelionė, kurioje patys jauni žmonės nusibrėžia savo pažinimo ribas, analizuoja begales informacijos šaltinių, skirtingas įvykių interpretacijas, patys atrasdami atsakymus į iškilusius istorinius bei moralės klausimus.

Suasmeninkite istoriją

Statistiniai duomenys yra be galo svarbūs norint perteikti Holokausto tragedijos mąstą, tad mokytojai privalo jais remtis dėstydami ir supažindinti mokinius su realiais faktais. Tačiau jei statistiniai duomenys bus tik sausai pristatomi, daugelis mokinių paprasčiausiai nelabai tai susies su pačia Holokausto tragedija.

Mokiniai nacių persekiojimo aukas turėtų matyti ir suvokti ne kaip pilką žmonių masę, nukentėjusią per represijas, bet kaip atskirus individus, atskiras asmenybes, patyrusias Holokausto baisumus. Mokymo procese naudokitės atskirų įvykių pavyzdžiais ir analize, liudytojų prisiminimais, laiškais ir dienoraščiais, norėdami perteikti žmonių patirtį ir tuo užtikrinti, jog mokiniai kiekvieną „statistinį“ individą regėtų kaip atskirą gyvą žmogų, iki Holokausto turėjusį savo atskirą gyvenimą, šeimą, draugus. Pamokose pabrėžkite visų aukų žmogišką orumą.

Venkite stereotipų ir nevaizduokite visų nusikaltėlių kaip išprotėjusių sadistų, visų gelbėjusių Holokausto aukas – kaip drąsių, herojiškų, gerų ir malonių, o stebėtojų – kaip apatiškų žmonių, visus šiuos žmones paverčiant bespalvėmis karikatūromis.

Mokytojas, atkreipdamas dėmesį į atskirų žmonių individualius gyvenimus, moralines dilemas ir pasirinkimus, kuriuos jie padarė sunkiu laikmečiu, švietimą apie Holokaustą bei pačią istoriją gali paversti betarpiška ir įdomia, kuri susietų jaunimą su šiandiena.

Pamokose naudokite Holokausto liudininkų prisiminimus, taip istoriją paversdami tikra

Daugelyje pasaulio šalių dar esama Holokausto baisumus patyrusių ir išgyvenusių žmonių. Jei jūs galite susisiekti su tokiais žmonėmis, turite jų kontaktinius duomenis ir sugebėtumėte pakviesti juos dalyvauti jūsų pamokose, tai būtų be galo efektyvi patirtis, kurią išgyventų jūsų mokiniai. Būnant kartu su žmogumi, kuris pergyveno tuos baisumus, klasėje gali susiformuoti išskirtinė empatijos  kupina  atmosfera  –  supratimo  jausmas,  ką  tuomet  galėjo  išgyventi  žmogus.  Yra organizacijų, kurios gali jums talkinti, norint susisiekti su tokią patirtį išgyvenusiais žmonėmis. Kita vertus, jūsų mokiniams gali ir nebetekti susitikti su tokiais žmonėmis dėl jų garbaus amžiaus. Tokiais  atvejais  mokytojams  verta  pasitelkti  pagalbon  vaizdinę  filmuotą  medžiagą,  kurioje žmonės, pergyvenę Holokaustą, papasakoja apie savo asmeninę patirtį. Yra ir kitų žmonių, kurie buvo Holokausto liudininkai ar buvo tų įvykių stebėtojais. Jeigu jums pavyktų pasikviesti žmones, kurie gelbėjo žmones, padėjo jiems pabėgti, slėpė juos – tai jų papasakotos asmeninės istorijos būtų  išties  be  galo  jaudinantis,  turtingas  ir  informatyvus  įvykis,  dėstant  apie  Holokaustą mokyklose.

Prieš nuspręsdami pakviesti tokius žmones į savo pamoką, būtinai prieš tai asmeniškai pabendraukite su tokiu žmogumi, paaiškinkite apie edukacinius pamokos tikslus, išsiaiškinkite, kaip jis jaučiasi kalbėdamas viešai prieš kitus žmones ta tema, kokie jo komunikaciniai gebėjimai ir ar jis supranta jūsų tikslus ir siekius.

Prieš pakviesdami tokius žmones į savo pamoką įsitikinkite, kad jūsų mokiniai bus dėmesingi ir dėkingi už jiems parodytą dėmesį, pakviestojo atžvilgiu elgsis pagarbiai ir mandagiai. Išaiškinkite mokiniams, kad nepaisant to, kad nuo Holokausto įvykių prabėgo didelis laiko tarpas, jį patyrusiems žmonėms gali būti sunku ir skausminga prisiminti praeitį.

Įsitikinkite,  ar  jūsų  mokiniai  puikiai  suvokia  istorinius  įvykius  ir  yra  gerai  įsisąmoninę  to laikmečio istorinius niuansus. Holokaustą išgyvenusių žmonių apsilankymas jūsų pamokose ir jų asmeninės patirties papasakojimas neturėtų būti naudojami kaip to laikmečio istorinių įvykių perpasakojimas – daugelis tokių žmonių nėra profesionalūs istorikai ar mokytojai, jų patirtis gali pasirodyti nesanti „tipiška“ ir nepanaši į daugelio Holokaustą išgyvenusių asmenų patirtis. Pasistenkite, kad jūsų mokiniai suvoktų, jog jie turi unikalią galimybę pabendrauti su žmonėmis, susipažinti su atskirais žmonių likimais, išgyvenusiais tą laikmetį.

Paskatinkite savo mokinius klausinėti Holokaustą išgyvenusius žmones ne tik apie tai, ką jie patyrė tuo laikmečiu ir kaip liko gyvi, bet skatinkite juos domėtis ir tuo, ką tokie žmonės veikė iki ir po Holokausto, kaip jie gyvena su tokiais prisiminimais – taip mokiniai geriau suvoks tuos žmones ir jų papasakotus išgyvenimus.

Nors ir negalima daryti apibendrinančių išvadų iš vieno ar keleto žmonių patirčių, pasistenkite, kad Holokaustą išgyvenusių žmonių (ar tai būtų gelbėtojai, ar buvę persekiojami žmonės, ar išlaisvintojai) patirtis ir dalyvavimas jūsų pamokose mokinius paverstų „artimesniais“ tiems įvykiams, kad istorija jiems virstų gyva, „tikresne“, kad jie įsisąmonintų, jog tai buvo tragedija, ištikusi paprastus žmones.

Pateikite platesnį istorinį kontekstą

Holokaustas jūsų pamokose turėtų būti pristatomas visuotinės ir Europos istorijos kontekste, tam, kad mokiniai suvoktų jo atsiradimo priežastis ir pasekmes. Kita vertus, nepamirškite pristatyti ir savo krašte (šalyje, regione, mieste) vykusius įvykius.

Plačiai pristatykite Holokausto įvykį

Holokaustas įvairiose šalyse turėjo specifinių bruožų, jis prasidėjo Europos šalyse įvairiu laikotarpiu, apimdamas vis didesnes Europos valstybių teritorijas (žr. Task Force „Kaip dėstyti“ gaires).

Būkite itin dėmesingi ir tikslūs vartodami žodžius

Yra daugybė stereotipų bei įvairiausių išsigalvojimų apie Holokaustą, tad nenustebkite, jei jūsų mokiniai  turės  išankstines nuostatas šio  įvykio  atžvilgiu.  Dviprasmybės bei  neaiškumai  jūsų vartojamoje kalboje tik dar labiau sukomplikuos dalyką bei leis įvairiems mitams bei nesusipratimams atsirasti dėstant apie Holokaustą. Šiame dėstomame dalyke yra labai svarbios sąvokos, kadangi jos suteikia aiškumo ir galimybę mąstyti. Paanalizuokime sąvoką „stovykla“: nepaisant to, kad daugelis žmonių žuvo nacių ir jų talkininkų  sukurtose stovyklose, ne  visos stovyklos buvo sukurtos žmonių  naikinimui. Buvo koncentracijos stovyklų, priverstinio darbo stovyklų bei tranzitinių stovyklų, iš kurių žmonės būdavo  gabenami  į  koncentracijos stovyklas  ar  sunaikinimui. Įvairios  stovyklos egzistavo  ir funkcionavo įvairiu laikmečiu. Tad, neatsižvelgus į kontekstą, negalima pateikti vieno bendro apibrėžimo sąvokai „stovykla“.  Būtina, kad mokytojai būtų itin dėmesingi ir tikslūs vartodami žodžius bei sąvokas, to paties reikalaukite ir iš savo mokinių.

Atskirkite Holokausto istoriją nuo to, ko galima pasimokyti iš istorijos

Atskirkite Holokausto istoriją nuo to, ko galima pasimokyti iš istorijos, ją studijuojant pamokose. Yra didžiulis pavojus, kad tam tikri istorijos faktai, istorinis pasakojimas gali būti iškraipytas, supaprastintas, stengiantis pritaikyti jį konkrečiai moralinei pamokai, ką neretai daro mokytojai norėdami, kad jų mokiniai, darydami moralines išvadas, galėtų pasimokyti iš konkretaus įvykio. Analizuodami konkretų istorinį įvykį, šiuo atveju Holokaustą, mokiniai gali tapti labiau pastabūs bei jautresni išankstinio nusistatymo, neteisybės, skriaudos atžvilgiu. Dėstant apie Holokaustą mokiniai susipažįsta su įvairiais išankstiniais nusistatymais, stereotipais, mitais ir prasimanymais, kuriuos mokiniai mokosi atpažinti ir permąstyti, lygindami įvairius išankstinius nusistatymus su konkrečiais istoriniais faktais. Pamokos, kuriose analizuojami moraliniai aspektai, bus bevaisės ir neduos jokios apčiuopiamos ilgalaikės naudos, jei mokiniai kruopščiai neanalizuos konkrečių istorinių įvykių bei įvairiausių šaltinių, susijusių su tais įvykiais.

Mes tikimės iš savo mokinių, kad, gilindamiesi į istoriją, jie turi galimybę pamatyti visą to istorinio laikmečio sudėtingumą, kuomet buvo daromi įvairaus pobūdžio pasirinkimai bei sprendimai. Mokiniai turi susipažinti su konkrečiomis dilemomis, kurias turėjo spręsti žmonės praeityje. Tik tai išanalizavus galima pamatyti bei įvertinti, kokius sprendimus konkrečiose situacijose ir kokių aplinkybių verčiami praeityje žmonės privalėjo ar buvo priversti pasirinkti. Tik tuomet, norėdami daryti poveikį dabarčiai, mes galime daryti konkrečias išvadas ir stengtis pasimokyti iš praeities klaidų.

Venkite tiesmukiškų, paprastų atsakymų į problemiškus klausimus

Kaip jau buvo minėta anksčiau – siekis pasimokyti iš praeities klaidų dažnai sukuria didžiulį pavojų  iškraipyti patį  istorinį  pasakojimą, įvykį, stengiantis pritaikyti jį  konkrečiai moralinei pamokai. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti sumenkintas ir supaprastintas Holokausto apibrėžimas, vengiant analizuoti konkretų istorinį kontekstą. Toks sumenkintas požiūris tik pablogintų mokinių gebėjimus analizuoti bei suvokti istorinių įvykių sudėtingumą, skirti tai, kas yra gera ir bloga, versdamas juos tik paviršutiniškai ir atsainiai domėtis istorija (pvz.: žalingas toks pasakymas „Holokaustas nutiko todėl, kad žmonės nesielgė teisingai“).

Mokiniai turėtų analizuoti istorinius įvykius ir kelti problemiškus klausimus. Tokiu pavyzdžiu galėtų  būti  analizuojamas  žydų  likimas  skirtingose šalyse  bei  nacistinės  Vokietijos skirtinga okupacinė politika Europos valstybėse. Toks domėjimasis vers mokinius nuolatos kelti klausimus. Tačiau labai svarbu, kad mokiniai būtų pakantūs istoriniams įvykiams – labai lengva iš pirmo žvilgsnio pasmerkti tuos žmones, kurie atsisakė gelbėti ar slėpti kaimynus žydus, tačiau tokie lengvi moraliniai stebėtojų pasmerkimai tikrai nepagilins supratimo apie istorinius įvykius ir tikrai nepavers mokinių „geresniais piliečiais“.

Analizuodami pamokose Holokausto temą mokiniai turi susipažinti su dilemomis, kurias privalėjo spręsti   to   laikmečio   žmonės,   kurie   kiekvieną   dieną   turėjo   pasirinkti:   ar   toliau   gelbėti persekiojamus žmones, rizikuojant savo pačių ir šeimos bei artimųjų gyvybėmis, ar ne; kodėl sąjungininkai nepadarė nieko daugiau, kad išgelbėtų didesnį skaičių žydų; kodėl kai kurie Judenräte nariai sudarinėjo savo draugų ir pažįstamų žydų sąrašus jų deportacijai į koncentracijos stovyklas; kodėl didžioji dalis žmonių, nacių okupuotose kraštuose, nieko nedarė, kad pagelbėtų savo kaimynams žydams; kodėl paprasti žmonės – vyrai ir moterys – noriai dalyvavo masinėse žudynėse...

Šitų komplikuotų įvykių analizė ne visada gali pateikti paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, ir daugeliu atveju kyla daug daugiau klausimų, nei galimų atsakymų. Svarbu, kad mokiniai įsisąmonintų paties klausimo svarbą ir suvoktų, jog į kai kuriuos klausimus tiesiog nėra jokio atsakymo.

Naudokitės pirminiais istorijos šaltiniais

Iš  to  laikmečio  dienoraščių,  laiškų,  laikraščių,  kalbų,  meno  kūrinių  bei  oficialių  to  meto dokumentų  matome  nusikaltėlius,  aukas,  gelbėtojus  bei  stebėtojus.  Norint  suvokti  praeities žmonių motyvaciją, mąstyseną, jausmus ar poelgius, suvokti kokius pasirinkimus jie turėjo ir kokius sprendimus, paveikusius jų visą tolimesnį gyvenimą, žmonės priėmė, būtina pirminių šaltinių analizė, nes tik tuomet bet koks tyrinėjimas tampa prasmingu.

Mokiniai turėtų turėti galimybę kritiškai išanalizuoti originalius šaltinius ir suprasti, kad analizė ir interpretacijos turi būti paremti istoriniais įrodymais.

Mokiniai turėtų žinoti, kad daugelį Holokausto įrodymų pateikė jo kaltininkai

Daugelis Holokausto įrodymų – rašytiniai dokumentai, nuotraukos ar filmai, buvo pateikti nacių, taigi  yra  pavojus  tirti  praeitį  tik  per  kaltininkų  prizmę.  Jei  tokio  pobūdžio  medžiaga  yra naudojama neatsargiai, kyla pavojus, kad mes galime matyti aukas taip, kaip jas matė naciai – sudaiktintas, pažemintas ir nužmogintas.

Šie įrodymai turi būti pateikiami atitinkamame kontekste, ir mokytojai, atsižvelgdami į vaikų kognityvinį ir emocinį amžių, turi užtikrinti, kad šie vaizdiniai būtų tinkamai naudojami. Mokytojai taip pat turi suteikti galimybę vaikams apmąstyti tai, ką matė, išgirdo, ir padiskutuoti apie jiems sukeltas emocijas.

Minėtųjų šaltinių vartojimą taip pat reikėtų suderinti kartu su aukų dienoraščiais, laiškais, nuotraukomis, kad mokiniai išgirstų ir jų balsą.

Padrąsinkite mokinius kritiškai analizuoti skirtingas Holokausto interpretacijas

Klasikinis mokymas apie Holokaustą yra pateikiamas per platesnį kultūrinį kontekstą ir per daugelį  įvairių  formų.  Akademinė  ir  populiarioji  istorija,  pilnametražiai  filmai,  masinės informavimo priemonės, dokumentiniai filmai, menas, teatras, romanai, memorialai (masinių žudynių vietos) ir muziejai – visi jie formuoja kolektyvinę atmintį. Kiekvieną interpretaciją veikia aplinkybės, kuriose ji atsiranda, ir ji gali daug pasakyti apie vietą ir laiką, kurioje ji atsirado bei apie įvykius, kuriuos ji vaizduoja.

Yra svarbu, kad mokiniai mąstytų, kaip ir kodėl sukuriamas toks praeities vaizdavimas, kaip atrenkami įrodymai, kuriais jis yra grįstas, ir kokios yra visa tai sukūrusių žmonių intencijos. Mokiniai turėtų suprasti, kad yra įstatymiškai pagrįsta istorinių debatų pusė, bet tai dar nereiškia, kad visos interpretacijos yra vienodai vertingos (žr. Venkite praeities neigimo legitimacijos)

Tinkamai atrinkite rašytinę ir vaizdinę medžiagą. Nenaudokite šiurpių vaizdinių norėdami      

                               paskatinti mokinius domėtis Holokaustu

Tikslingas Holokausto vaizdinių naudojimas, siekiant sukrėsti ir pašiurpinti, yra žeminantis aukas ir netaktiškas mokinių atžvilgiu. Pagarba Holokausto aukoms ir jūsų auditorijai klasėje reikalauja taktiško priėjimo ir atsargaus požiūrio į  tai, kas  yra nagrinėjamoje medžiagoje. Mokytojai, kurie jau yra užsitarnavę savo mokinių pasitikėjimą, rizikuoja jį prarasti, versdami juos žiūrėti šiurpinančius ir keliančius nerimą vaizdinius. Tai yra tokio pobūdžio medžiaga, kuri gali sukelti stresą ir sumišimą, kurie gali privesti prie nervinio juoko ir nederamų pastabų, replikų klasėje.

Apie Holokaustą galima mokyti ir nenaudojant jokių krūvomis sukrautų negyvų žmonių nuotraukų. Be to, piktnaudžiavimas tokia medžiaga gali būti žalingas. Sukeltas šokas ir pasibjaurėjimas vargu ar gali būti vertintina mokymosi patirtis. Tokia medžiaga gali sukelti nužmoginimo efektą ir sustiprinti žydų, kaip aukų, poziciją. Jei mokytojai nusprendžia naudoti žiaurias nuotraukas, tai jie turėtų daryti tik vardan teigiamų edukacinių tikslų.

Venkite lyginti vienos kurios nors žmonių grupės skausmą su kita

Jeigu manome ir teigiame, kad mokydamiesi apie Holokaustą  mokiniai taps jautresni persekiojimui, diskriminacijai ir neapykantai šiuolaikiniame pasaulyje, tada į mokymo programas turi būti įtrauktos temos apie visų nacių aukų patirtį ir ideologinę to persekiojimo kilmę.

Dėl   nacių   vykdytos   antisemitinės   politikos   žydai   patyrė   diskriminaciją,   ekonominę eksploataciją, persekiojimus ir žmogžudystes. Netoleranciją, nacių persekiojimą ir žudynes patyrė ir romai, homoseksualūs žmonės, komunistai, politiniai disidentai ir socialiai ne konformistiški asmenys (neprisitaikėliai). Neapykantos ir netolerancijos formos egzistuoja ir dabartinėje visuomenėje, ir tai yra aktuali tema. Kai kalbama apie nacių aukas, aukų patirtas kančias, neturi būti kalbama tik apie žydus. Negali būti jokios kančių hierarchijos nei analizuojant nacių diskriminacinę politiką, nei kalbant apie Holokaustą ar kitus genocidus.

„Kitų“ nacių aukų persekiojimo patirtis neturėtų būti išskirta. Visos šios nukentėjusių grupės yra vienodai svarbios. Pasakojimai apie šias nuo nacių nukentėjusių žmonių grupes turėtų būti pasakojami kartu su pasakojimu apie žydų persekiojimą. Galima dėstyti apie panašumus ir skirtumus tarp žydų ir romų genocido. Galima tirti ryšį tarp eutanazijos programos, personalo, metodų mirties stovyklose Rytų Europoje.

Toks požiūris turėtų padėti suprasti kitų aukų persekiojimą bei prisidėti prie supratimo apie žydų Holokausto specifiką ir Holokaustą pateikti platesniame istoriniame kontekste. Nes neįmanoma paaiškinti masinių žydų žudynių, neaiškinant Antrojo pasaulinio karo aplinkybių, taigi neadekvatu studijuoti Holokausto istoriją, nepaminint kitų aukų grupių persekiojimo.

Leiskite savo mokiniams tyrinėti įvairias aukų pasipriešinimo naciams formas ir būdus

Buvo daugybė pasipriešinimo naciams formų, pradedant ginkluota kova ir baigiant pastangomis išlaikyti žmogišką orumą net ir ekstremaliausiose sąlygose: gete, koncentracijos stovyklose. Ne visos  nacių  aukos  pasyviai  susitaikė  su  persekiojimu. Yra  svarbu  išanalizuoti  kaip  aukos reagavo, kokiomis formomis žydai priešinosi Holokaustui.

Venkite kalbėti apie žydus tik išimtinai Holokausto kontekste

Holokausto tema turi būti nagrinėjama istoriniame kontekste. Reikia parodyti žydų gyvenimą prieš Holokaustą ir po jo norint paaiškinti, kad žydų tautos istorija tikrai labai ilga ir su turtingu kultūriniu paveldu. Tai taip pat leis į žydus žvelgti ne tik kaip į nužmogintas ir pažemintas nacių persekiojimo aukas. Jauni žmonės turi žinoti apie milžiniškos ir turtingos kultūros praradimą, sunaikinus Europos žydų bendruomenę.

Pabrėžkite, kad Holokaustas nebuvo neišvengiamas

Vien tai, kad Holokaustas įvyko, kad apie jį aprašyta vadovėliuose ir rodoma filmuose, dar nereiškia, kad Holokaustas būtinai turėjo įvykti. Holokaustas įvyko todėl, kad grupė tautų priėmė sprendimą veikti ar ne. Susitelkiant ties šiais sprendimais galima pažvelgti į žmogaus prigimtį ir padėtį savo mokiniams tapti geresniais kritikais.

Nesistenkite nusikaltėlių apibūdinti kaip nežmogiškų monstrų

Holokaustas buvo žmogiškas įvykis su žmogiškomis priežastimis. Reikia „sužmoginti“ visus Holokauste dalyvavusius žmones: žvelgti į aukas, gelbėtojus, kolaborantus, stebėtojus ir kaltininkus kaip į paprastus žmones, atsidūrusios nepaprastose aplinkybėse. Tai daryti reikia ne norint sunormalizuoti persekiotojus, bet suprasti, kad daugelis nebuvo „sadistiniai psichopatai“. Daug sunkesnis klausimas yra suprasti, kaip paprasti vyrai ir moterys, mylintys sutuoktiniai ir tėvai, galėjo savo noru dalyvauti nekaltų vyrų, moterų ir vaikų žudyme.

Kaltininkų motyvaciją reikia analizuoti išsamiai ir mokiniai turėtų naudoti pirminius šaltinius, tikrus atvejus ir individualias biografijas, kad galėtų apsvarstyti santykinę ideologijos, antisemitizmo, ambicijų, socialinio spaudimo, ekonominės naudos siekimo, kriminalinės psichopatologijos ir kitų faktorių svarbą, bandant paaiškinti, kodėl žmonės elgėsi taip kaip elgėsi.

Būkite dėmesingi darydami takoskyrą tarp nusikaltėlių praeityje ir šių dienų pasaulyje

Mokiniai neturėtų manyti, kad visi vokiečiai buvo naciai ir kad visi vokiečiai vienodai susiję su vykdytu genocidu. Mokiniai turėtų turėti galimybę studijuoti įvairią vokiečių poziciją į nacių vykdytą politiką, įskaitant ir entuziastingą paramą, bendradarbiavimą, nepasitenkinimą, apatiją bei aktyvų pasipriešinimą.

Būkite atsargūs vertindami įvykius Vokietijoje praeityje ir dabar. Holokausto įvykiai tūrėtų būti nagrinėjami istoriniame kontekste, kad šiuolaikinės Vokietijos politika, visuomenė ir kultūra būtų aiškiai atskirta nuo nacių vykdytos politikos praeityje.

Mokiniai taip pat turėtų suprasti, kad antisemitizmas yra senas ir visuotinis reiškinys ir kad visoje Europoje buvo daug ne vokiečių tautybės žmonių, persekiojusių žydus bei savanorių kolaborantų. Kitų  šalių  piliečiai  tarnavo  SS  daliniuose  arba  buvo  koncentracijos stovyklų prižiūrėtojai; vietinė policija padėjo vykdyti žydų reidus ir deportaciją į koncentracijos stovyklas; kartais vietiniai gyventojai pradėdavo savo kaimynų žydų pogromus ar išduodavo jų slaptavietes. Vyriausybės tapdavo nacių pagalbininkėmis ir savo iniciatyva vykdydavo žudymo programas.

Skatinkite savo mokinius domėtis savo krašto, regiono, šalies ir pasaulio istorija

Jei gyvenate šalyje, kurioje vyko Holokaustas, pabrėžkite specifinius įvykius iš to periodo savo tautos istorijos kontekste. Į šį tyrimą turėtų būti įtraukti aukų pasakojimai, įvairūs šaltiniai, kaltininkai, kolaborantai, rezistentai ir stebėtojai. Turėtumėte stengtis analizuoti, kaip giliai į tai buvo įsitraukę žmonės iš kiekvienos šios grupės.

Jei gyvenate šalyje, kuri Antrojo Pasaulinio karo metu buvo viena iš sąjungininkių arba buvo neutrali, pasiūlykite savo mokiniams peržiūrėti istorinius to meto pasakojimus. Kodėl 1930–1940 metais šalys nepriėmė daugiau pabėgėlių? Kodėl žydų tautos išgelbėjimas netapo vienu iš sąjungininkų tikslų? Ar buvo įmanoma padaryti ką nors daugiau siekiant išsaugoti Europos žydus?

Prašykite savo mokinius dalyvauti įvairiuose istoriniuose minėjimuose ir juos reflektuoti

Tokios istorinės atminties dienos, kaip Holokausto atminties diena, suteikia galimybę kurti kelias  kartas  siejančius  projektus,  paskatina  šeimose  diskusijas  apie  svarbias  šiuolaikines problemas, palengvina kitas bendruomeninio švietimo formas.

Tokios minimos datos leidžia švietimą apie Holokaustą iš klasės perkelti į vietos bendruomenę ir tai savaime tampa tyrimo ir mokymosi objektu. Mokinių galima paprašyti apsvarstyti, koks yra kultūrinis poveikis ir kaip tai veikia istorinį atminimą; kaip bendruomenė apmąsto praeitį; kaip skirtingos grupės iš istorijos išsirenka atskirus aspektus ir konstruoja savo nuomonę; ar tauta analizuoja keblius savo istorijos aspektus ir kaip šie paminėjimai skiriasi nuo analogų kitose šalyse.

Pasirinkite tinkamus mokymosi metodus vengdami simuliacijos metodo, kuris skatina  

                     mokinius susitapatinti arba su nusikaltėliais, arba su aukomis

Empatija gali būti labai efektyvi, siekiant sudominti jaunus žmones, ypač pabrėžiant žmonių patirtį ir reakcijas į įvykius praeityje, bet reikia būti labai atsargiems, kai kalbama tokiu jautriu klausimu kaip Holokaustas.

Mokiniams gali būti naudinga leisti susitapatinti su kuo nors iš neutralios šalies ir bandyti reaguoti į tokius įvykius: žurnalistas, rašantis straipsnį apie žydų persekiojimą savo laikraščiui; susirūpinęs pilietis, rašantis savo politiniam atstovui; kampanijos dalyvis, siekiantis pritraukti visuomenės dėmesį. Tokia veikla gali suteikti gerą motyvaciją mokytis ir nagrinėti įvykius, kurie mokinius paliečia dabartiniame gyvenime.

Mokytojai turėtų  žinoti, kad dalis jaunų  žmonių  gali per daug stipriai  save sutapatinti su Holokausto dalyviais ir pradėti žavėtis nacių jėga,   arba priešingai – gali atsirasti liguistas požiūris į    aukų  kančią.  Čia  slypi  tokių  kūrybinių  procesų  pavojus. Jie  skatina  mokinius įsivaizduoti, kad jie yra tiesiogiai įsitraukę į holokausto temą. Panaudoti mokinių kūrybingumo išraiškas gali būti naudinga, bet mokytojas turėtų labai aiškiai suformuluoti jų tikslus. Dažnai įsijautimo pratimai turi pedagoginių trūkumų, nes mums beveik neįmanoma įsivaizduoti, ką reiškia gyventi kitame laikmetyje, toli esančiame nuo mūsų gyvenimo.

Tokių metodų nauda nublanksta palyginus su tuo, ką mokiniai gauna pabendravus su aukomis bei paanalizavus konkrečius atvejus.

Venkite praeities neigimo legitimacijos

Holokausto neigimas yra ideologiškai motyvuotas. Sąmoningas istorinių faktų iškraipymas ar neteisingas faktų nušvietimas gali pasėti abejones. Mokytojai turėtų būti atsargūs ir neskatinti tokių žmonių kontraversiškų debatų metu.

Reikia atsargiai elgtis ir nesuteikti neigėjams pagrindo – nenaudokite Holokausto neigimo kaip pagrįsto istorinio argumento ir siekite paneigti neigėjo nuomonę, pasinaudodami normaliais istoriniais debatais ir racionaliais argumentais.

Vis dėlto, dalis mokytojų mano, kad Holokausto neigimo reiškinys turėtų būti aptartas su mokiniais todėl, kad mokiniai patys iškelia šį klausimą, arba todėl, kad mokytojai mano, kad jų mokinai  su  šiuo  klausimu  gali  susidurti  ateityje  ir  jiems  iškiltų  neaiškumų,  ir  jie  nebūtų pasiruošę atsilaikyti prieš neigėjų „puolimą“.

Jei jau yra neigimo atvejis, tada apie Holokausto neigimą turėtų būti dėstoma atskirai nuo pačios Holokausto istorijos. Galima dėstyti atskirai antisemitizmo formavimosi temą. Galite pasiūlyti savo mokiniams masinio informavimo priemonėse sekti politinių ir socialinių grupių manipuliavimą Holokausto tema ir informacijos iškraipymą.

Žinokite apie visų mokymo priemonių, įskaitant ir internetą, galimybes ir pavojus

Atsargiai įvertinkite visų mokymo šaltinių istorinį tikslumą. Antisemitizmas, homofobija ir priešiški jausmai romams yra paplitę daugelyje bendruomenių ir gali būti net jūsų klasėje, tarp jūsų mokinių. Žinokite, kad išankstinės nuostatos gali egzistuoti ir jūsų mokinių tarpe, tad būkite atsargūs pasirinkdami mokymo priemones. Nacių propaganda ir žiaurios nuotraukos savaime  skatina  priešiškumą  aukoms.  Užtikrinkite,  kad  jūsų  naudojamoje  medžiagoje  yra asmeninių istorijų ir faktų analizės, kurios paneigia neigiamus stereotipus.

Papildomai, prie spausdintinės literatūros, internetas yra potencialiai naudinga mokymo priemonė. Vis dėlto, mokytojai turėtų atsargiai naudotis internetu, nes jame gausu tariamai tikrų straipsnių, kurie būna parašyti Holokausto neigėjų ir antisemitų. Mokytojai apie tai turėtų įspėti jaunus žmones ir padėti jiems atskirti patikimus tinklalapius nuo nepatikimų.

Mokytojai turėtų pabrėžti, jog būtina kritiškai vertinti šaltinius ir mokėti įvertinti kontekstą, kuriame jie buvo sukurti. Padrąsinkite savo mokinius kelti tokius klausimus: Kas tai parašė? Koks šio tinklalapio tikslas? Ar jis turi savo nuostatą? Jei taip, tai kaip ji veikia jo turinį? Rekomenduokite  patikimus  tinklalapius,  kuriuos  jau  patikrinote.  Organizacijų  tinklalapiai, nurodyti International Directory [hyper-link], gali būti naudingas atskaitos taškas.

Skirkite istorinius ir vienalaikius įvykius, venkite ne istorinių palyginimų

Daugelis mokytojų pasirenka dėstyti apie Holokaustą todėl, kad, dėstant šią temą, mokiniai jautriau reaguoja, kai kalbama apie žmonių persekiojimą, rasizmą, antisemitizmą ir kitokias neapykantos formas. Holokaustas dažnai yra moralinis vertinimo pagrindas, blogio paradigma. Mokiniai turėtų suprasti skirtumus tarp įvykių ir skirti tai, kas yra universalu, ir tai, kas yra individualu.

Šiandien egzistuoja tendencija Holokausto terminą vartoti kaip įvairių nelaimių, žvėriškumo ir žmonių tragedijos sutrumpinimą. Taip iš dalies yra todėl, kad kai kuriose kalbose nėra tinkamų žodžių nusakyti visoms šioms tragedijoms ir dėl informacijos apie Holokausto specifiškumą trūkumo. Deja, dėl šio termino tokio klaidingo vartojimo jis tampa trivialus ir kyla pavojus, kad dėl klaidingų sugretinimų gali sumažėti nacių nusikaltimų reikšmė.

Mokymasis apie Holokaustą gali skatinti jaunus žmones daryti naudingus palyginimus ir dabartiniame pasaulyje: nacių daryti žmonių teisių pažeidimai gali būti sulyginti su dabartiniais stereotipais, diskriminacija ir persekiojimu.

Genocidas, yra sisteminga veikla, kuri aiškiai ir fundamentaliai panaikina žmonėms civilines teises. Genocido pavyzdžių istorijoje yra buvę ir teisinga paklausti – kuo jie skiriasi ir kuo panašūs į Holokaustą. Bet mokiniams turėtų būti aišku, kad ne visi tragiški įvykiai yra genocidas.

Venkite paviršutiniškų palyginimų ar įspūdžio, kad mes galime spręsti apie dabartinius savo veiksmus,  remdamiesi   paprastomis  nuorodomis  į   praeitį.   Mes   gyvename  sudėtingame pasaulyje, ir jūsų  mokiniai klys, manydami, kad praeities pamokos tokios aiškios ir siūlo lengvus sprendimus ateičiai.

Būkite dėmesingi mokinių susidomėjimui                                                

Mokiniai, kurie mano, kad analizuojant istoriją apie kitos tautos naikinimą į jų tautos kančias nekreipiamas dėmesys, gali tapti atsparūs mokymui apie kitų tautų persekiojimus ir žudynes. Svarbu nagrinėti ir kitus atvejus: rasizmą, vergovę, persekiojimus ar kolonizavimo politiką. Dalis  mokytojų yra susirūpinę, kad mokymas apie Holokaustą gali paskatinti jaunus žmones klaidingai sulyginti žydų kančias, patirtas persekiojant naciams, ir Izraelio valstybės politiką Palestinos teritorijoje. Bet tai nėra priežastis nedėstyti apie Holokaustą.

Tuo tarpu galima tikėtis, kad mokymas apie Holokaustą gali padidinti mokinių jautrumą, kai kalbama apie neteisybę, persekiojimą, išankstinį nusistatymą ir žmonių teisių pažeidimus šiuolaikinėje visuomenėje. Mokytojai turėtų vengti istorijos politizavimo.

Mokytojai turi atsižvelgti į mokinių jausmus ir nuomonę. Jie turi būti pasiruošę nagrinėti konfliktų priežastis šiuolaikiniame pasaulyje ir suteikti jauniems žmonėms galimybę atvirai aptarti šias problemas.

Žinoma, mes norime, kad mūsų jauni žmonės taptų aktyvūs ir susidomėję visuomenės nariai. Bet Holokausto pavyzdžių naudojimas gali duoti priešingus rezultatus ir mokiniams sukelti bejėgiškumo jausmą, jei jie negali aptarti, kaip jiems reaguoti į juos dominančius klausimus, problemas. Planuokite savo veiklas taip, kad sudomintumėte mokinius ir paskatintumėte juos kelti klausimus, analizuoti tas problemas, kurios jiems įdomios ir aktualios.