Kodėl reikia mokyti apie Holokaustą?

Labai svarbu apmąstyti, kaip tinkamiausia nagrinėti Holokaustą, kad besimokantieji suvoktų jo reikšmę ir svarbą nacionaliniame kontekste. Šioje dalyje siekiama padėti politikams, mokyklų vadovams, pedagogams ir kitiems suinteresuotiems švietimo sistemos dalyviams argumentuoti mokymo ir mokymosi apie Holokaustą svarbą.Tai ypač svarbu IHRA valstybėms įsipareigojusioms taikyti IHRA mokymo standartus.

Visą Mokymo ir mokymosi apie Holokaustą rekomendacijų tekstą atsisiųsk čia

Mokymas ir mokymasis apie Holokaustą suteikia neįkainojamas galimybes ugdyti kritinį mąstymą, didinti visuomenės informuotumą ir skatinti asmeninį tobulėjimą. Nuo Antrojo pasaulinio karo neatsiejamas Holokaustas – tai lemtingas įvykis pasaulio istorijoje, peržengęs geografines ribas ir turėjęs įtakos visiems visuomenės sluoksniams. Nors praėjo ištisi dešimtmečiai, visuomenę vis dar slegia Holokausto įamžinimo ir prisiminimo našta, iškyla nauji šiuolaikiniai iššūkiai. Tai – tebesitęsiantis antisemitizmas ir ksenofobija, tai vienur, tai kitur pasaulyje tebevykdomi genocidai, nesibaigianti pabėgėlių krizė ir vis dar iškylanti grėsmė daugeliui demokratinių normų ir vertybių. Tai tapo ypač aktualu įsigalėjus autoritarinei valdžiai ir populistiniams ar ekstremistiniams judėjimams kai kuriose (liberaliose) demokratinėse visuomenėse. Pedagogai tiek formalioje aplinkoje (pavyzdžiui, mokyklose), tiek ir neformalioje (pavyzdžiui, muziejuose ir kituose objektuose) gali sudominti savo mokinius realiais, faktais pagrįstais istoriniais metodais, su kuriais supažindina kitų dalykų specialistai. Holokaustas buvo unikalus laiko ir vietos prasme, tai yra istorinis žmonijos įvykis, iškėlęs sudėtingų klausimų apie asmeninę ir bendrą atsakomybę, aktyvaus pilietiškumo reikšmę bei visuomenės struktūras ir normas, galinčias tapti pavojingomis tam tikroms grupėms ir visuomenei apskritai.

 

Kodėl reikia mokyti apie Holokaustą?

 

A woman looks at a presentation, black and white
Photograph by Luis Paredes.

 

  1. Holokaustas buvo precedentų neturintis bandymas išžudyti visus Europos žydus, tokiu būdu išnaikinant jų kultūrą;. Jis buvo iššūkis esminėms žmogiškosioms vertybėms.
  2. Holokausto tyrimuose pabrėžiama, kad genocidas yra ne spontaniškas ar neišvengiamas įvykis, o procesas, kuriam gali būti pasipriešinama ar net užkertamas kelias. Holokaustas parodo, kaip valstybė gali panaudoti savo biurokratinį aparatą, procesus ir technines žinias, įtraukti daugybę visuomenės sluoksnių tam, kad per laiką įgyvendintų tam tikrą politiką, pradedant atskyrimu bei diskriminacija ir baigiant genocidu.
  3. Holokausto istorijos analizė gali parodyti istorinių, socialinių, religinių ir ekonominių veiksnių vaidmenį naikinant ir žlugdant demokratines vertybes ir žmogaus teises. Toks nagrinėjimas gali paskatinti besimokančiuosius pagilinti savo supratimą apie mechanizmus ir procesus, dėl kurių gali atsirasti genocidas, o tai, savo ruožtu, skatina apmąstyti teisinės valstybės ir demokratinių institucijų svarbą. Tai gali padėti besimokantiesiems nustatyti aplinkybes, kurios gali kelti grėsmę šioms struktūroms arba sugriauti šias struktūras, ir apmąstyti savo pačių vaidmenį ir atsakomybę užtikrinant šiuos principus tam, kad būtų galima užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams, kurie gali baigtis masiniais žiaurumais.
  4. Mokymas ir mokymasis apie Holokaustą – tai galimybė paaiškinti ir išanalizuoti daugelio žmonių padarytus (arba nepadarytus) sprendimus nelaimės atveju.Tai turėtų priminti, kad bet kokie sprendimai turi padarinius, kad ir kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis jie būtų priimami. Holokauste dalyvavo įvairūs asmenys, institucijos, organizacijos ir valdžios įstaigos vietos, nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygmeniu. Analizuojant ir aiškinantis veiksmus, kurių imamasi arba nesiimama skirtingais lygmenimis Holokausto metu, kyla sudėtingų klausimų apie tai, kaip asmenys ir grupės reagavo į Holokausto įvykius. Nepriklausomai nuo to, ar akcentuojami politiniai tautų išskaičiavimai, ar kasdienės asmenų problemos (pavyzdžiui, baimė, amžininkų spaudimas, godumas ar abejingumas), akivaizdu, jog pokyčiai, kurie atrodė suprantami ir įprasti, turėjo neeilinių pasekmių.
  5. Mokymas ir mokymasis apie Holokaustą gali padėti besimokantiesiems kritiškiau suprasti ir įvertinti šio įvykio kultūrines apraiškas ir taip sumažinti manipuliacijų riziką. Daugybėje šalių Holokaustas yra tas reiškinys ar tema, kuri dažnai atsispinti tiek liaudies kultūroje, tiek politiniame diskurse, dažnai pateikiama žiniasklaidoje. Mokymas ir mokymasis apie Holokaustą gali padėti besimokantiesiems atpažinti faktų iškraipymą ir netikslumus, kai Holokaustas yra pasitelkiamas kaip retorinė priemonė sprendžiant socialinius, politinius ir moralinius klausimus.
  6. Antisemitizmo nagrinėjimas nacių ideologijos kontekste atskleidžia išankstinių nusistatymų, stereotipų, ksenofobijos ir rasizmo apraiškas ir padarinius. Antisemitizmas ir po Holokausto tebėra gajus ir egzistuoja įrodymai, kad jis toliau plečiasi. Mokymas ir mokymasis apie Holokaustą sukuria terpę, leidžiančią išanalizuoti antisemitizmo, t. y. svarbaus veiksnio, dėl kurio Holokaustas tapo įmanomas, istoriją ir raidą. Įvairių priemonių, naudotų skatinti antisemitizmą ir neapykantą, įskaitant pavojingas kalbas, propagandą, žiniasklaidos manipuliavimą ir į konkrečią grupę nukreiptą smurtą, analizė gali padėti besimokantiesiems suprasti visuomenėms skaidyti naudojamus mechanizmus.
  7. Mokymas ir mokymasis apie Holokaustą taip pat gali paskatinti nepamiršti Holokausto aukų – daugybėje šalių tai jau tapo įprasta kultūros praktika. Dažnai mokyklų mokymo programose mokiniai yra kviečiami dalyvauti tarptautinėse ir vietos atminimo dienose ir minėjimo šventėse. Minėjimai negali pakeisti mokymo, tačiau Holokausto nagrinėjimas yra labai svarbus tam, kad mokiniai galėtų įgyti reikalingų žinių ir suprastų prasmingus šiandien vykstančius minėjimus bei tęstų šią kultūrinę praktiką ateityje. Minėjimai gali padėti dalyviams įsitraukti emociškai – tai svarbus aspektas studijuojant jautrius ar trauminius istorinius įvykius, nes skatina apmąstyti filosofinius, religinius ar politinius klausimus, kuriuos sudėtinga įtraukti į akademines mokymo programas.

Kitas Rekomendacijų ištraukas skaityk čia